Lūpų dažainebuvo populiarus tarp puritonų imigrantų Jungtinėse Valstijose XVIII amžiuje. Grožį mėgstančios moterys, kai niekas nematė, trindavo lūpas juostelėmis, kad padidintų savo rausvumą. Ši situacija išpopuliarėjo XIX amžiuje.
1912 m. Niujorke vykusių sufražistų demonstracijų metu garsios feministės dažėsi lūpų dažais, vaizduodamos juos kaip moterų išsivadavimo simbolį. Jungtinėse Valstijose 1920-aisiais filmų populiarumas taip pat lėmė lūpų dažų populiarumą. Vėliau įvairių lūpų dažų spalvų populiarumui įtakos turėjo kino žvaigždės ir jos skatino šią tendenciją.
Po karo pabaigos 1950 m. aktorės išpopuliarino putlesnių ir patrauklesnių lūpų idėją. Septintajame dešimtmetyje, išpopuliarėjus šviesių spalvų, tokių kaip balta ir sidabrinė, lūpų dažams, buvo naudojami žuvų žvynai, siekiant sukurti žvilgesio efektą. Kai 1970 m. išpopuliarėjo diskoteka, populiari lūpų dažų spalva buvo violetinė, o pankų pamėgta lūpų dažų spalva buvo juoda. Kai kurie „New Age“ (New Ager) šalininkai į lūpų dažus pradėjo įtraukti natūralių augalinių ingredientų. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje į lūpų dažus buvo pradėti dėti dideliais kiekiais vitaminų, žolelių, prieskonių ir kitų medžiagų. Po 2000 m. tapo tendencija demonstruoti natūralų grožį, dažniau naudojamos perlų ir šviesiai raudonos spalvos. Spalvos nėra perdėtos, jos yra natūralios ir blizgios.
Įrašo laikas: 2024 m. kovo 28 d.
